Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/bustas/mano-erdve/2026/04/25/news/lietuves-ir-olando-namai-eindhovene-tapo-vietos-izymybe-tai-kaip-jis-irengtas-nepalieka-abejingu-42175340

Pokalbis su interjero dizainere Dovile Švilpiene.

Dovile, pradėkim nuo pradžių – kaip tas projektas apskritai atsirado jūsų gyvenime? Iš karto pajutote, kad čia bus kažkas daugiau nei tiesiog dar vienas darbas? Kiek galite atskleisti – pristatykite savo užsakovus.

Būsimi užsakovai – olando ir lietuvės šeima – mane susirado ieškodami, kas jiems įrengs butą Vilniaus senamiestyje. Beveik išsyk užsimezgė labai šiltas ryšys, o po kurio laiko sulaukiau pasiūlymo sukurti jų naujai įsigyto namo Nyderlanduose interjerą. Su šiuo namu užsakovai buvo gerokai įstrigę, esamas namo stilius jų netenkino, daug ką norėjosi keisti, bet niekaip nepavyko surasti specialistų, kuriems galėtų patikėti šį darbą. Olandų interjerai gana paprasti, apdailos sprendimai standartiniai, o baldai dažniausiai užsakomi specializuotuose parduotuvėse ir jų originalumas apsiriboja spalvos pasirinkimu.

– Namas – projektuotas žinomo vietinio architekto. Papasakokit kas jis ir kuo tas pastatas ypatingas?

Šis namas, arba kaip olandai vadina – vila – suprojektuotas 1993 metais Nyderlanduose architektų biuro „Franken & Onstenk“. Projektas atspindi brandžią olandiško modernizmo fazę ir dėl savo išskirtinumo yra įtrauktas į regiono „architektūrinį kelią”, kaip vienas gerosios architektūros pavyzdžių. Pastato architektūros unikalumas – ne visiškai lygiagrečios sienos ir pasvirusi langų linija – šie elementai, architektų sumanymu, turėjo atverti erdvės perspektyvą, suteikti judesio statiškai kompozicijai, natūraliai vesti per erdvę ir kurti skirtingas zonas be griežtų ribų.

– Kai pirmą kartą į jį įėjote, koks buvo jausmas?

Esu matyt jau praradusi gebėjimą į erdves žvelgti svečio akimis – tuoj pat įsijungia profesinis objektyvas, fiksuojantis, ką reiktų pakeisti, patobulinti. Todėl ir šiame name pirmiausia į akis krito tai, jog prieškambaryje nėra rūbų spintos, o įėjus iš kiemo pusės batus reikia palikti tiesiog virtuvėje ant grindų.

Nepaisant atviros erdvės svetainėje, likusių kambarių lubos buvo, kaip įprasta racionaliems ir ekonomiją vertinantiems olandams – gana žemos, o erdves dar labiau spaudė juodo granito grindų ir sienų apdaila.

Šeimininkų miegamasis buvo suprojektuotas kartu su vonia – tiesiai už galvūgalio buvo įtaisytas stalviršis su praustuvais, o išlipus iš lovos galima buvo žengti tiesiai į dušą.

– Minėjote, kad techniškai ten „keista buvo viskas“. Nuo ko iš tikrųjų pradėjot – nuo grožio ar nuo problemų sprendimo?

Juokaudama galiu pasakyti, kad pirmiausia reikėjo nugludinti aštrius kampus. Pirmas iššūkis buvo išspręsti laiptų klausimą, kurie, nors ir dengti išraiškingu rausvu marmuru, buvo aštriomis briaunomis, labai statūs ir nesaugūs, tarsi pakibę atviroje erdvėje – naujai gimusi laiptų skulptūrinė kompozicija su apačioje išplatintomis ir užapvalintomis pakopomis tapo pirmas dizaino elementas, įkvėpęs ir kitus interjero „apvalumus”.

– Kiek iš to seno namo iš tikrųjų liko, o kiek teko pergalvoti iš naujo?

Iš tiesų nepaliestas liko pagrindinis tūris ir perdanga – visa kita keitėsi, tiek patalpų planas, tiek tokios namo sistemos kaip šildymas ir rekuperacija. Nors namas buvo iš esmės perplanuotas, reikėjo atsižvelgti į esamus vamzdynus, elektros instaliaciją. Lubos buvo tankiai pribarstytos halogeninių taškinių šviestuvų, kurių vietos monolite keisti nebuvo galimybės, todėl teko pasitelkti kūrybiškumą, norint sukurti efektingą apšvietimą išnaudojant esamus taškus. Taip gimė antro aukšto geometrinė lubinių šviestuvų ir dekoratyvinių apvadų kompozicija.

– Ar buvo sprendimas, kuris pareikalavo daugiausiai nervų – toks, kur galvojot, kaip čia iš viso tai išspręsti?

Iš karto į galvą ateina vonios kambario sprendimas, bet ne dėl to, kad pareikalavo daug nervų, o dėl tokio „nušvitimo” momento, kuris užklumpa ilgas valandas projektuojant erdves kompiuteryje – vienu iš tokių momentų gimė plastiškos formos dušo sienos vizija. Prie vienos sienos bangos pusės įsikomponavo įspūdinga laisvai pastatoma vonia, o suformuotame uždarame duše suprojektuota „hamam” tipo pirtis, kurioje vos po kelių minučių galima lepintis aromatų ir druskų prisodrintu garu. Pati banga buvo apklijuota 5 cm didelio formato plytelių juostomis išgaunant 3 D rašto efektą.

– Labai įdomus pasirinktas krypties derinys – modernistinė architektūra ir Art Deco nuotaika. Kaip jis gimė?

Šiuolaikiniame interjere vis rečiau kalbame apie „grynus“ stilius. Ribos tarp jų tirpsta, o vietoje aiškių žanrų atsiranda natūralūs deriniai, gimstantys iš konteksto, architektūros ir žmogaus gyvenimo būdo. Modernizmas gali susitikti su Art Deco, minimalizmas – su klasikinėmis detalėmis, o visa tai sujungia ne taisyklės, o jautrus santykis su erdve.

Šiandien svarbiau ne tai, kokiam stiliui priklauso interjeras, o kaip jis veikia – ar jis turi struktūrą, ar medžiagos kalba tarpusavyje, ar erdvė kuria nuotaiką. Todėl dizainas tampa labiau sluoksniuotas: šalia aiškios architektūrinės logikos atsiranda taktiliškumas, šiluma, charakterį kuriantys akcentai.

Galima sakyti, kad šiuolaikinės tendencijos juda ne link naujo stiliaus, o link laisvės – kur svarbiausia ne atitikti kategoriją, o sukurti vientisą, gyvą ir ilgaamžį rezultatą.

– Ar tai buvo daugiau intuicija, ar daug bandymų, kol „susigrojo“?

Dažniausiai interjero kryptį pajaučiu gana anksti – iš pačios erdvės, jos proporcijų, šviesos, nuotaikos. Tada sprendimai pradeda dėliotis labai natūraliai – medžiagos, baldai, detalės – randasi dermė tarp skirtingų elementų. Man svarbu ne pritempti abstrakčią idėją prie erdvės, o išvysti, ką ji pati siūlo ir tai išgryninti.

– Nebuvo baimės, kad dekoratyvumas gali pradėti konfliktuoti su gana švaria architektūra?

Trumpai – ne, nes dekoratyvumas čia turi labai aiškią užduotį. Jis nėra savitikslis, bet veikia kaip įrankis – padeda struktūruoti erdves, išryškinti svarbiausias zonas, sukurti ritmą, netgi išspręsti tam tikrus konstrukcinius/architektūrinius iššūkius, kaip jau minėtas lubų apšvietimas, ar užapvalinti spintų kampai, leidžiantys efektyviai išnaudoti erdves ir sukurti vietų pasidėjimui ten, kur standartiniai baldai tiesiog netilptų.

Kai dekoratyvumas turi vidinę logiką, jis netampa pertekliniu, o priešingai – padeda sukurti harmoniją ir vientisumą.

– Žiūrint į interjerą, jaučiasi ritmas – arkos, pasikartojimai, simetrija. Ar pati taip ir sugalvojote – kad namui reikia ritmo?

Šis ritmas, kaip įvardinote, man yra išbaigtumo ir kokybės ženklas – kai jauti, kad nėra nieko atsitiktinio, viskas susiję ir apgalvota iki galo. Tai nėra atskira idėja „įvesti ritmą“, greičiau pamatinis darbo principas, kuris natūraliai susiformuoja iš siekio sukurti vientisą, tarpusavyje susijusią erdvę. Visuose savo projektuose labai daug dėmesio skiriu ryšiams tarp skirtingų elementų. Arkos, pasikartojančios formos, simetrija ar medžiagų tęstinumas yra būdas suvaldyti erdves, sukurti aiškią struktūrą ir harmonijos pojūtį.

– Tie lenkti baldai, minkštos formos – jie labai „sušildo“ erdvę. Ar tai buvo sąmoningas atsvaros sprendimas?

Interjero apvalumus iš dalies padiktavo ir pati namo architektūra – nors jos visuma modernistiškai griežta ir kampuota, atviroje erdvėje yra lenkta perdanga, kuri natūraliai įveda minkštesnę liniją. Norėjosi šią lenktą forma išryškinti ir sustiprinti – taip atsirado skaidraus lenkto stiklo turėklas, kuriame įspūdingai žaidžia šviesa ir atspindžiai. Kadangi interjere daug atvirų zonų, apvalūs baldų kampai sukuria jaukumo ir minkštumo pojūtį, praplečia erdves.

– Kiek čia buvo individualiai kurtų dalykų? Nes atrodo, kad daug kas nėra „nuo lentynos“.

Beveik visi kietieji baldai, durys, net kai kurie šviestuvai buvo kurti individualiai šiam interjerui – taip galėjau tiksliai atliepti namo architektūrą, proporcijas ir išlaikyti vientisumą. Individualūs sprendimai leidžia kontroliuoti mastelį, linijas, medžiagas – viską suderinti iki mažiausių detalių. Dėl to interjeras atrodo ne „sukomplektuotas“, o nuosekliai sukurtas.

– Medžiagos labai iškalbingos – riešutas, akmuo, žalvaris. Kaip jas rinkote? Ar buvo taip, kad viena medžiaga „užvedė“ visą interjero nuotaiką?

Interjero medžiagas rinkau galvodama apie vientisą kompoziciją: riešutas, akmuo, žalvaris – kiekviena šių medžiagų turi stiprų charakterį ir atskirai galėtų tapti pernelyg dominuojanti. Tačiau būtent kartu jos sukuria balansą.

– Akmens paviršiai kai kur atrodo kaip paveikslai. Ar tokius elementus rinkotės ilgai ir atsakingai?

Dirbant su natūraliu akmeniu visada yra šiokia tokia nežinomybė, nes kiekviena plokštė yra unikali. Tačiau šiuo atveju buvo ir sėkmės momentas – akmens meistrų atsiųstos plokščių nuotraukos labai tiksliai atitiko mano suprojektuotą viziją.

– O kaip su parketu – jis irgi labai charakteringas. Ar jis buvo vienas iš pagrindinių akcentų nuo pat pradžių?

Kai turiu galimybę pasiūlyti kažką išskirtinio, ja visada pasinaudoju – taip buvo ir su parketu. Nuo pat pradžių norėjau, kad grindys nebūtų tik fonas, o turėtų savo charakterį ir sustiprintų bendrą interjero kryptį.

Parketo forma – tarsi trimatis deimantas, o kai kurios atsitiktinai išdėstytos lentelės dekoruotos natūralaus žalvario juostele – netikėti šviesos blyksniai suteikia netikėtumo ir žaismės.

– Laiptai čia – beveik kaip skulptūra. Ar jie tokie „išėjo“, ar iš karto žinojote, kad tai bus pagrindinis namo akcentas?

Pati laiptų konstrukcija, laiptų maršo „uždarymas” suformuojant pertvarą, pakopų apšvietimo poreikis gimė sprendžiant esminius techninius saugumo ir patogumo klausimus, bet pati laiptų vieta neišvengiamai lėmė, kad jie taps centrine ašimi, aplink kurią sukasi visa erdvė. Kuomet vienas konkretus elementas yra natūraliai dominuojantis erdvėje, atsiranda ne tik funkcionalumo, bet ir vizualumo poreikis, kad jis organiškai įsilietų į bendrą architektūrą. Tokiu būdu galutiniame rezultate laiptai įgavo skulptūriškumo, bet tai nebuvo savitikslis efektas, greičiau natūrali funkcijos, vietos ir proporcijų pasekmė.

– Daug kas keliavo iš Lietuvos. Kas tau buvo svarbiausia atsivežti – žmones, kokybę, ar gal tiesiog ramybę, nes žinote, kaip mūsiškiai dirba?

Siūlydama individualiai suprojektuotus sprendimus turiu užtikrinti ir precizišką jų įgyvendinimą. Todėl nuo pat pradžių buvo aišku, kad baldai, durys, parketas keliaus iš Lietuvos – tai proceso dalis, kurią galiu pilnai kontroliuoti.

Dalį kitų sprendimų, pavyzdžiui, nematomų durų staktų įrengimą, teko patikėti lietuvių meistrams jau statybų eigoje. Kaip minėjau, pats olandiškas interjeras yra gana konservatyvus, todėl natūralu, kad vietos meistrai ne visada turėjo patirties įgyvendinant jiems naujus, nematytus sprendimus. Tačiau tuo pačiu sutikau ir puikių meistrų Olandijoje, kurie su didele atsakomybe priėmė iššūkį įgyvendinti jiems išskirtinį projektą, pagaminti individualiai suprojektuotus elementus.

–Minėjote, kad vietiniai meistrai atlikę savo darbus vėliau net fotografavo savo portfolio? Kad nieko panašaus nėra meistravę?

Statybos truko beveik dvejus metus, per kuriuos teko pereiti visą nuotaikų spektrą – nuo atsargaus nepasitikėjimo, tikrinimo ir abejonių „mes taip nedarome“ ar „kas čia bus“, iki visiškai priešingos reakcijos jau projekto pabaigoje.

Kai sprendimai pradėjo materializuotis, požiūris pasikeitė. Išgirdau ir tokių komentarų, kad „tai įspūdingiausias interjeras, prie kurio teko prisidėti“ ir „mums garbė su jumis dirbti“. Tai buvo labai aiškus lūžio momentas.

Projekto nuotraukų prašė visos be išimties įgyvendinime dalyvavusios įmonės – nuo statybų rangovų iki santechnikos, plytelių, metalo ir akmens meistrų. Daugeliui tai buvo nauja patirtis, nes jie tikrai nebuvo anksčiau susidūrę su tokio pobūdžio sprendimais. Ir būtent tai man atrodo labai vertinga – kai projekto įgyvendinimas praturtina visų dalyvaujančių patirtis.

– Labai gražiai kalbate apie apie olandų darbo kultūrą, Nyderlanduose darbai vyko labai sklandžiai – viskas suplanuota, sužymėta, laikomasi žodžio. Ar buvo momentų, kai pagalvojote: „taip Lietuvoje dar nevyksta“?

Planavimas užtruko beveik metus – tiek laiko reikėjo išsigryninti ir patvirtinti techninius sprendimus, sudaryti sąmatas, pasirašyti sutartis. Šioje vietoje Nyderlanduose labai aiškiai jaučiasi darbo kultūra – viskas suplanuojama iki smulkmenų, laikomasi susitarimų. Tiesa, pati darbų pradžia nebuvo tokia sklandi. Rangovas, turintis didelę patirtį vietinėje rinkoje, akivaizdžiai nesitikėjo, su kuo teks dirbti. Tikėtina, kad šis namo rekonstrukcijos užsakymas jiems atrodė kaip įprastas rutininis projektas, kol nepamatė mano interjero brėžinių – su užapvalintomis pertvaromis, garinėmis pirtimis, garso sistema, paslėptais apšvietimais, gipso detalėmis. Tačiau būtent čia ir suveikė ta stiprioji jų pusė. Prasidėjus įgyvendinimui, visi projekto dalyviai gavo labai tikslų rangos darbų planą – su aiškiai numatytais etapais ir terminais. Ir nors sprendimai jiems nebuvo įprasti, pats procesas vyko struktūruotai ir disciplinuotai. Tai buvo momentas, kai pagalvojau, kad tokio nuoseklumo ir planavimo kultūros Lietuvoje dar trūksta. Ne dėl gebėjimų, o dėl pačios sistemos nebuvimo.

– Turbūt toks aiškumas ir tvarka padeda kūrybai?

Taip, būtent – aiškumas ir tvarka išlaisvina kūrybą. Kai visi techniniai klausimai yra suplanuoti, sudėlioti ir kontroliuojami, atsiranda erdvės susitelkti į pačią esmę – proporcijas, medžiagas, detales. Man kūryba nėra chaosas. Ji remiasi labai aiškia struktūra. Kai žinai, kad procesas veikia, kad terminų laikomasi, kad vizija bus tiksliai įgyvendinta, gali drąsiau siūlyti nestandartinius sprendimus ir kurti drąsiai. Tokioje aplinkoje kūryba tampa ne kova su procesu, o natūrali jo dalis.

– Ir dar apie tas jūsų keliones į Eindhoveną, skamba beveik kaip ritualai: – važiuojate ieškoti baldų į brangiausius salonus, vakare – vakarienė Michelin restoranuose?

Čia jau tikrai skambės kaip pasigyrimas, bet iš tiesų kiekviena kelionė į šį objektą tapdavo mažomis atostogomis. Ne dėl prabangos, o dėl žmonių ir atmosferos. Su užsakovais labai greitai užsimezgė nuoširdus, draugiškas ryšys, kuris kiekvieną darbo vizitą paversdavo įsimintina patirtimi. Taip, būdavo ir prabangūs baldų salonai, ir vakarienės, tiek Michelin, tiek ir pačios šeimininkės nuostabiai pagamintos, bet tai buvo pateikiama kaip natūrali proceso dalis. Jų požiūris labai paprastas – žmonės, kurie dirba jų namuose, turi jaustis gerai. Jie taip pat rūpestingai bendravo ir su meistrais – net lietuvių komandą, kuri montavo baldus, išlydėjo su lauktuvėmis, prikrovę olandiškų sūrių. Tokios detalės kuria visai kitą darbo kokybę.

– Pats santykis su užsakovais – supratau, kad jis buvo labai artimas. Ar toks darbas, kai yra laikas, estetika ir malonumas, kažkaip keičia patį rezultatą?

Taip, toks santykis labai keičia procesą, o kartu ir rezultatą. Kai užsakovai suteikia visišką pasitikėjimą, atsiveria kūrybos tėkmė. Tada nebereikia nuolat įrodinėti sprendimų – gali susitelkti į esmę ir nuosekliai vystyti idėją. Taip pat ir laikas – kai nereikia skubėti, gali tiksliai išgryninti sprendimus, ramiai išrinkti medžiagas, išlaikyti nuoseklumą iki smulkiausių detalių. O kai prie to prisideda ir malonumas dirbti kartu, visas procesas tampa lengvesnis.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/bustas/mano-erdve/2026/04/25/news/lietuves-ir-olando-namai-eindhovene-tapo-vietos-izymybe-tai-kaip-jis-irengtas-nepalieka-abejingu-42175340